2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Kelionės su legendų prieskoniu

Mėgstu keliauti. Tiesiog akimis įsikimbu į kiekvieną man iki tol nematytą vaizdą. Todėl, kai važiuoju autobusu ar automobiliu, stengiuosi nekalbėti, o stebėti aplinką, nes niekada nežinai, ką gali pamatyti - į pamiškę išbėgusį briedį (Panevėžio r.), bulviakasio įkarštyje vaga kinkuojantį arkliuką (Troškūnai) ar ganykloje virš upės vakare kylantį rūką (Pasvalio r.). Šiuos vaizdus tiesiog užfiksavau atmintyje, be jokių fotoaparatų. Kodėl taip tiksliai juos atsimenu? Nes jie vieninteliai ir ne(be)pakartojami. Galbūt iš miško kada vėl išbėgs dvi lapės, bet jau ne taip, kaip mano atmintyje yra užfiksuotos tos dvi raudonai rudos smalsutės :) Taigi, šiandien apie keliones. Konkrečiai - po Lietuvą. Dar konkrečiau - apie knygą ,,Lietuva. 101 legendinė vieta".
   Kadangi pati esu užaugusi vos 1 kilometras nuo Ąžuolpamūšio piliakalnio, o taip pat gal 7-8 metų amžiaus į rankas paėmiau Balio Buračo knygą apie padavimus ir legendas, praeities alsavimą, beveik pažodžiui, jutau tiesiog į nugarą. Ir tai man patiko :) Su tėvais nuo mažų dienų eidavau į šį piliakalnį, o tėtis man pasakodavo, jog čia vaikai kažkada radę didelį dvirankį kalaviją. Matydama atsivėrusią olą po medžio šaknimis ir klausydamasi pasakojimų apie piliakalnį, tiesiog viduje džiūgavau, kad likimas man lėmė gimti tokioje vietoje, kur sąsajos su istorija, su legendomis yra dar pakankamai stiprios. Ir pykdavau (tiesa, ir dabar nesu patenkinta) tais žmonėmis, kurie to nemato ir į piliakalnį atvažiuoja tiesiog... pauliavoti. Nesakau, kad čia kaip bažnyčioj reikėtų elgtis, tačiau kažkokios pagarbos vis dėlto laikytis reikėtų. Bet juk negi kiekvienam tai paaiškinsi... 
   Kad ir kaip ten bebūtų, Ažuolpamūšio piliakalnis, esantis Ūgės ir Tatulos upių santakoje, yra man ypatingas ir brangus, dominantis ir kaip objektas ir kaip pasakojimų apie jį subjektas.

Ąžuolpamūšio piliakalnis rudenį...

... ir pavasarį, pasipuošęs žibuoklėmis

Tad Vykinto ir Daivos Vaitkevičių knyga ,,Lietuva. 101 legendinė vieta" prikaustė mano dėmesį vos išleista. Deja, ji nėra pigi. Todėl viršelio paglostymu knygyne viskas ir baigėsi. Mano artimieji, matydami mano jaunojo Verterio kančias :) šią knygą padovanojo gimimo dienos proga. Geresnės dovanos negalėjau net įsivaizduoti. O ką radau pačioje knygoje...
   Na, pirmiausia, žinau, kad šių dviejų autorių paruošta, surinkta medžiaga galima pasitikėti 100 procentų. Ir nereikia manyti, jog ši knygelė bus lengvas pasiskaitymas prieš miegą (juolab, kad ir pati knyga yra tokio formato ir svorio, kad ją patogiau sklaidyti prie rašomojo stalo, o ne pusiau gulomis lovoje...). Tai, kad knygą rašę žmonės yra mokslininkai, matyti iš kai kurių sakinių: ,,Turint omenyje, kad socialinę moters gyvenimo kaitą žymi pokyčiai vestimentarinėje, arba rengimosi, kultūroje, tai savaime suprantama" (,,Marčios aukos. Kvesų raistas", p. 170). Dėl to ir džiaugiuosi, kad leidykla neišleido dar vieno saldaus leidinėlio iš serijos ,,pažiūrėkit, kokia mūsų šalis", kur daug nuotraukų, o pasitenkinama tiesiog trumpais komentarais turistams. Tuo tarpu šioje knygoje centre stovi legenda - kalno, piliakalnio, upės, šaltinio ar net ir žmogaus (pvz. partizano Žalio Velnio arba kunigo Antano Strazdo). Ir nesvarbu, ar ji trumpa, vos kelių sakinių, ar ilga, kaip kad išrašai iš raganų teismo XVII amžiuje. Perskaičius legendą ir tai, kaip autoriai jas komentuoja, reikia skirti laiko pamąstymams, nes kai kas yra visai nauja, o kai kas praplečia iki tol turėtą informaciją.
   Viena iš įdomiausių legendų - apie Žižmų bradinį. Apie antropomorfizuotą choleros pavidalą, patį ritualą. Apskritai, skaitant šią knygą suvoki, jog Lietuva dar turi pakankamai tvirtus ryšius su senąja religija. Ir nors kai kur ant piliakalnių buvo pastatyti kryžiai, akmenys pavadinti šventųjų vardais, o įdubos ant akmenų - Marijos pėdomis, vien tas faktas, jog ir šiandien vienas kitas senolis tebegali papasakoti vieno ar kito buvusio švento objekto legendą, paliudyti jo ypatingą statusą yra pritrenkiantis ir darsyk įrodantis, jog pasakojimo, naratyvo perdavimo iš kartos į kartą tradicija yra ypač gaji. 
   Žinoma, kaip ir kiekvienas skaitytojas, ieškojau ką rasiu parašyta apie savo kraštą. Nes juk yra minėtasis piliakalnis, taip pat Raudonpamūšio dvaras... Tačiau radau kai ką kita. Pasirodo, jog nežinojau, kad Tatuloje, už 10 kilometrų nuo mano namų esti net kelios raganinės, t.y. tam tikros maudynių vietos upėje, taip pat, kad egzistuoja krauju srūvantis Žadeikonių ažuolas (kurį, vasarą rinkdama tautosaką savo krašte, nežinodama pravažiavau...) arba Brenčių Raudžiaus akmuo, kuris buvęs riboženkliu jau nuo XIV a. Tad jau nusprendžiau, kad vasarop bus būtina surengti kelias išvykas dviračiais :)
   Tuo ši knyga ir ypatinga - ji skatina keliauti. Ne į turkijas, egiptus, ispanijas, bet po Lietuvą. Savo kraštą būtina pažinti, o legenda apie Gedimino sapną kaži ar ką benustebinsi. O, štai, jeigu papasakosi apie Noreikiškių raganos kėdę, tikrai dėmesio susilauksi :)

Ir pabaigai - keli  kadrai iš mano archyvo, kuriuos bežiūrint aš eilinį sykį įsitikinu, jog Lietuva yra graži :]

Kernavė


Anykščiai


   Pabiržė

   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą