2012 m. kovo 16 d., penktadienis

Kas telpa puoduke kefyro



,, Ši knyga yra kažkas tarp menkučių gyvenimo
gabaliukų ir šiokių tokių minčių, kurios nori nenori
užgula susirgus ir patekus į ligoninę.
To, kas atmintyje lieka per daugelį dešimtmečių.
Lieka ir padeda."


Tokiais žodžiais pradedama paskutinioji Gendručio Morkūno knyga ,,Puodukas kefyro ant palangės" (2012). Kol kas lietuvių literatūroje panašia tema turėjome tik Jurgos Ivanauskaitės ,,Viršvalandžius", tačiau šios knygos skiriasi kaip diena nuo nakties - G. Morkūno knygutė tiesiog spinduliuoja optimizmu. ,,Baltoji maldaknygė" - taip per knygos pristatymą ją apibūdino velionio žmona Regina. 
  Ligoninėje tekę yra pabūti (ilgiau ar trumpiau) ko gero visiems. Kad sirgti buvo malonu tik vaikystėje, paliudija ir knygos autorius, nes tada: ,,<...> gali  prašyti ko nors skanaus, nevalgyto gal jau šimtą metų, skanėsto, kurio mama dėl skubėjimo ir nuovargio nepagamina, arba manydama, kad augančiam vaikui nesveika, nenuperka" (13 p.).
   Vienas epizodas, apie močiutę, stalčiuje slėpusią kotletus, man labai pažįstamas: kai pati buvau gal daugiau nei  10-ties metų, gulėjau ligoninėje, moterų skyriuje. Ir ten atkėlė močiutę, kuri elgėsi labai panašiai - į savo stalčių kraudavo viską, kas likdavo nuo pietų. Tačiau nepamenu, kad ją kas nors būtų lankęs. G. Morkūnas bando paaiškinti tokių žmonių elgesį: ,,Matyt, gyvenome gerai, nes nežinojome, kas yra badas. O senutė jį tikrai buvo patyrusi. Tad ir įprato pataupyti maisto blogesnei dienai" (23 p.).
   Apie ką ši knyga? Ji ne tik apie ligą. G. Morkūnas nesipasakoja, neverkšlena. Apie jo ligos progresą sužinome tik iš paskirų, po visą knygutę pabirusių sakinių. Akivaizdu, jog rašytojas norėjo skaitytojo dėmesį nukreipti kitur - į ligoninės aplinką, ligonių santykius (vienų su kitais, su gydytojais, su lankytojais) ir daugelį kitų dalykų. Jo mintys sukasi, atrodytų, apie periferinius dalykus - pasakotojas (šiuo atveju galima teigti, jog ir autorius) stebi savo palatos kaimynus, pasišaipo iš žmonių, kurie savo ligas (tikras ir pritemptas) žino geriau, nei, ko gero, artimųjų gimtadienius: ,,Viena moteriškė man pasakė:
- Aš sergu artritu, lėtiniu bronchitu, skrandžio opa, migrena, depresija, šlapimo nelaikymu, cukralige, širdies nepakankamumu.
   <...> Kiekvienas ligos pavadinimas sąraše turėjo tam tikrą tik jam priklausančią vietą. Todėl ligų sąrašas skambėjo tarsi nedidelis eilėraštis" (43 p.).
  Autorius paneigia visuomenėje įsišaknijusį mitą, jog tik duodamas kyšį, pelnysi didesnę gydytojo(-ų) malonę: ,,Pastebėjau tik viena - net jeigu ligonis į gydytojo chalato kišenę įkiša ką nors tokio, rūpinimasis ligoniu nė kiek nepakinta" (55 p.).
   Šią knygelę perskaičiau ir nepajutau, kad taip greit ji baigėsi... Po to perskaičiau dar. Ir dar. Atrodo, jog norisi visą ją citatomis išsirašyti. 
   Išties, tai gali būti puikus lauknešėlis draugui(-ei), ar giminaičiui, kuris galbūt kaip tik dabar guli ligoninėje - ji neslegia, priešingai, kaip minėjau, tiesiog spinduliuoja optimizmu, sveiku humoru, turi ironijos pipiriukų. O ir nesergančiam labai sveika ją perskaityti - galbūt, kaip to tikėjosi autorius, išmoksmie pažinti kūno siunčiamus signalus, jų neignoruoti ir laiku stoti į kovą su liga.
   O kefyro puodukas ligoninėje tampa vilties ir laukimo simboliu:
   ,,Kol ateina vakaras, prigęsta šviesos, o tu imi žiūrėti į ant palatos palangės šalia tavo lovos stovintį puoduką su kefyru. Jis - rytdienos rytui. Tad žiūri į tą puoduką ir lauki to kito ryto" (156 p.).
   
   
   

2 komentarai:

  1. Paskutinė tik išleista... susidariau įspūdį, kad dar kažką Morkūnas paruošė skaitytojams. Tikiuos ;]

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na, dabar jau nebe Morkūnas paruošia, o leidėjai... Tai gali būti, iš užuominų per pristatymą ir aš taip supratau.

    AtsakytiPanaikinti