2012 m. balandžio 13 d., penktadienis

Nuo lėlių prie sostų žaidimų

Balandžio 2 dieną, teatre ,,Lėlė" vyko tarptautinei vaikų knygos dienai skirtas renginys. Ten sudalyvavome ir mudvi su Uta, nes tikrai labai mėgstam skaityti ir vaikiškas knygas :) Na, o ten, galbūt jau žinote, geriausia 2011 metų knygos autore buvo paskelbta Violeta Palčinskaitė ir jos ,,Muzika troliui" (,,Nieko rimto"). Tačiau nemažai pagyrimų sulaukė ir dailininkė, TV laidų vedėja, o dabar ir knygos vaikams autorė Nomeda Marčėnaitė. Taigi, nuėjusi į biblioteką pasiėmiau ,,Lėlę" (,,Tyto alba")...



 ...ir atostogų metu ją perskaičiau. Trumpai apie šią knygą:
Istorija paprasta, bet neįprasta. Mergaitė su lakia fantazija (ypač vardų susigalvojimo atžvilgiu...), rami ir geraširdė ją prižiūrinti močiutė, Airijoje uždarbiaujanti mama - tai pagrindinės šios knygos veikėjos. Tiesa, vėliau mergaitė atranda Lėlę, kuri tampa jos dėmesio objektu ir... sumažina jos vienatvę.
   Kritikai buvo teisūs - tai išties knyga apie vienišą vaiką. Mergaitė daug fantazuoja, svajoja, taip kuria savo pasaulį, kuriame telpa ir Lėlė, vėliau gavusi ne tik kūną, bet ir Matildos vardą. 
   Trumpa Lėlės atsiradimo palėpėje istorija grybšteli skaudų Lietuvos istorijos tarpsnį - trėmimus. Mergaitė to nereflektuoja - ji tiesiog sužino kaip žaislas atsirado pas jos močiutę ir tiek. Bet juk taip ir turi būti - mažametis vaikas negali apmąstyti to, kas jai dar yra nežinoma. 
   Pats tekstas sukelia šiltus vaikystės prisiminimus apie žaislus, palėpes, namų statymus ir jausmą, jog tavęs nuotykiai laukia už kiekvieno kampo. Tačiau be iliustracijų šis tekstas būtų blankokas.
   Iliustracijos. Ne veltui teigiama, jog didelė vertybė yra kai autorius ir dailininkas yra vienas ir tas pats asmuo (pvz. Kęstutis Kasparavičius, Lina Žutautė ir t.t.). Šią knygą taip pat iliustravo autorė. Rezultatas labai smagus - koliažas arba scrapbooking'as, suskuriantis šiltą ir malonų įspūdį. Piešiniai jungti su nuotraukomis tikrai labai dera prie šios knygos istorijos:


Tačiau neišvengta ir Photoshop'o klaidelių (apvesta mėlynai):


Kažkodėl norėtųsi šią knygą siūlyti skaityti vasarą, kaime, po obelimi - bent jau tokį norą pajutau aš :) 
   Smagi ir nepretenzinga knygutė, kurioje kažką ras ir vaikas, ir suaugęs.

O kita knygutė kurią trumpai norėčiau aptarti yra... George Raymond Richard Martin'o ,,Game of Thrones", pirmoji ciklo ,,A Song Of Ice and Fire" dalis.


   Siužeto nepasakosiu, o kas nematė serialo, tingi jį žiūrėti, bet nori žinoti apie ką eina kalba - galite pažiūrėti santrauką.
Serialas ar knyga? Tiesą pasakius, čia galima beveik dėti lygybės ženklą. Serialas knygą seka kažkur 85 procentų tikslumu :) Kiekvienas savo srityje, manau, yra geriausi. HBO į pasaulį paleido kokybišką serialą, o G. R.R. Martino knyga kol kas bent jau man asmeniškai, yra XXI amžiaus geriausia fantasy kategorijoje (žinoma, Tolkieno ,,Žiedų valdovas" yra ir liks fantasy klasika). 
   Siužetas pagaulus, įtraukia ne nuo vidurio (šiaip 20 psl. man jau yra riba - jei jos neperlipu, knygą dedu į šalį), o nuo pirmų puslapių. Martinas pats prisipažino, kad mėgsta skaitytojus laikyti įtampoje - niekada nežinai, ar kitame puslapyje tavo herojus favoritas dar išsaugos galvą ant pečių... O tai kartais šiek tiek erzina... Jau įpusėjau antrą knygos dalį ,,A Clash of Kings" ir retkarčiais norisi stuktelėti rašytojui - ar bent vienam veikėjui bus suteikta happy ending'o galimybė? Nes viskas svyruoja, siūbuoja kaip kortų namelis, įvykiai seka įvykius, žūsta nekaltieji, iškyla susitepę... Žodžiu :) Kone šiandienos aktualijos, ar ne?
   O dar vienas toks mažas mažulytis minusiukas yra veikėjų gausa (todėl ir knygos po 1000 psl.). Kad ir kiek jų rašytojas nužudo, į jų vietą stoja kiti. Todėl skaitant knygą kartais stabteli ir pagalvoji - pala, pala, čia kaip tas su anuo susijęs??? Ypač, kai tie veikėjai pasirodo tik epizodiškai, vėliau išnyksta, jie galėtų būti ir tokie bevardžiai, bet, deja, rašytojas mano kitaip ir išvardina, pavyzdžiui, penkis serus/lordus/riterius, su jų vardais, pavardėm, kitąsyk ir tėvavardžiais, plius, nupasakojami jų herbai, vietovės iš kur jie ir t.t. ir pan. Patikėkit, dar puslapis skaitymo susidaro...
   Formatas. Aš tikrai neįsivaizduoju kaip lietuviai, didelių raidžių, kietų viršelių ir storo popieriaus šalininkai, ketina išleisti šias knygas. Kaip Harį Poterį? Iš serijos ,,Pasidėk namie ir grožėkis, nes rankinėje niekaip netilps"? Angliškas formatas (kišeninis) man visada buvo gerokai priimtinesnis, patogus ir rankoj laikyti (popierius plonas, bet juk pasaugoti knygą irgi galima), ir į krepšį, kad ir kokio dydžio jis bebūtų, įsimesti. Belieka žiūrėti ir laukti :)
   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą